Lietuviškos vietinė bitė Apis mellifera mellifera

Kategorie: Die Dunkle Biene Apis mellifera mellifera Veröffentlicht am Montag, 17. Januar 2011 Drucken E-Mail

Lietuviškos vietinė bitė

Apis mellifera mellifera - juoda bitė

Po paskutinio ledynmečio, atšylant klimatui, palaipsniui vietinės bitės (Apis mellifera, mellifera) iš Pirėnų pusiasalio miškų, Vakariniu Europos pakraščiu, paplito tolyn į šiaurę ir šiaurės - rytus, jūrinio klimato zonoje, iki Uralo kalnų. Jos tūkstančius metų gyveno miškingose vietovėse ir prisitaikė gyventi prie jūrinio klimato sąlygų. Taip per tūkstančius metų susidarė vietinė bičių populiacija. Tik praeito šimtmečio pradžioje dauguma šeimų buvo perkeltos iš drevių į rėminius avilius.

Vietinės bitės yra vidutinio dydžio, didesnės už Kaukazo kalnų pilkąsias ir Krainos bites, bet mažesnės už Italijos bites. Jos gerai žiemoja, atsparios ligoms (puviniams,lipčiaus medaus toksikozei, nozemozei),žiemą vartoja mažai maisto, išaugina stiprias šeimas, linkusios spiesti. Pajėgiausios esti didžiojo medunešio metu. Gerai išnaudoja mažus ir vidutinius medunešius. Gausiai pikiuoja, todėl yra galimybė iš jų surikti daugiau pikio, nei iš kitų bičių rasių šeimų. Jos gamina daugiausiai bičių pienelio.

Siekiant išlaikyti vietinių bičių rasę Lietuvoje, būtina vykdyti jų atranką pagal morfologinius požymius ir biologines savybes bei atsparumą ligoms, gerinant šių bičių produktyvumą ir mažinant spietlumą. Gryninant vietines bites, būtina kas trys metai panaudoti dirbtinį bičių motinų apvaisinimą. Būtina kurti bičių veislynus ir vykdyti jų juridinių dokumentų valstybinį patvirtinimą. Reikia didinti veislines bandas, kurti atskiras linijas pagal >produktyvumo pobūdį. Būtina atlikti vietinių bičių genomo tyrimus, aiškinantis jų savybių perdavimą tarprasiniams mišrūnams. į šį darbą reikia įtraukti daugiau bitininkų iš atskirų Lietuvos regionų, būtina jiems kompensuoti veislinių vietinių bičių motinų įsigijimo kaštus už vedamą jų produkcijos apskaitą.

Vietinė bitė už kitas stambesnė, nors plika akimi anatominius skirtumus įvertinti sunku. 
Kūnas tamsus, koriai dengiami baltai. Pagrindinio medunešio metu nektarą pila į meduvę. Lankuolės aktyviau informuoja apie surastą maistą, kai nektaro koncentracija didesnė negu 15 proc., todėl jų pagamintas medus – dietinis. Bitės išsiskiria piktumu, spietlumu. Šeimos pavasarį stiprėja lėčiau, vėlai pradeda auginti perus – sodų ir pienių medunešį „pramiega“. Produktyvumas mažesnis nei kitų rasių. 
Turi nemažai gerų savybių. Tai miško bitė, prisitaikiusi misti miško maistu. Gerai žiemoja ir, skirtingai nuo kitų, puikiai prasimaitina viržių medumi. Žiemą mažiau suvartoja maisto. Pasitenkina silpnu medunešiu.

Gal pas senuosius bitininkus?

O gal vis dėlto kur nors Lietuvoje dar yra išlikusių senosios populiacijos bičių? Pavyzdžiui, miškingajame Varėnos rajone? 
Šio rajono Noškūnų kaimo gyventojų Janinos ir Jono Lankelių sodyboje, šeimininko žodžiais, gyvena senovinės bitės. Devyniasdešimtmetį ratuotosios lydi visą gyvenimą, išskyrus tremtį Sibire. Per trylika metų Vorkutoje jis išsaugojo ne tik prisiminimą apie bičių dūzgimą tėviškėje, bet ir lenkų laikais surašytus žemės dokumentus. Vos Lietuvai laisvėti pradėjus, pirmasis rajone žemę atsiėmė!

Prašome rašyti mums:

Diese E-Mail-Adresse ist vor Spambots geschützt! Zur Anzeige muss JavaScript eingeschaltet sein!

Zugriffe: 7298